Apie muziką

Kelios pastabos apie albumą ir jo viršelį

„Lietaus šuo“ – niekam nereikalingas, beviltiškai prieglobsčio nuo lietaus ir vargo beieškantis asmuo. Tai terminas, kurį 1985m. amerikiečių dainininkas bei muzikantas Tomas Waitsas pirmą kartą pristatė savo klausytojams. Muzikos industrijoje, kurioje tuo metu dominavo new wave, post punk ir synth pop atlikėjai, išsiskirti ir savo originalumo dėka patekti į pop muzikos elitą buvo didžiulis iššūkis, kurį įveikti pavyko nedažnam. „Lietaus šunys“ yra aštuntasis atlikėjo studijinis albumas ir šiandien daugelis jį laiko kokybiškiausia muzikanto pastanga. Žinant, kokį pėdsaką atlikėjas jau buvo palikęs prieš pasirodant „Lietaus šunims“, belieka stebėtis originalumu ir tuo, kad net po šitiek patirties karjeroje Waitso kūrybiškumas reiškėsi vis naujomis, ne tik jam pačiam, bet ir visai pop muzikai iki tol neregėtomis formomis. „Lietaus šunys“ sudarytas tarytum viena didelė skirtingų istorijų, garsų bei veikėjų vinjetė. Waitsas dainuoja tiek pat, kiek vaidina. Ne paslaptis, jog atlikėjo muzikoje prieglobsčio susilaukdavo ir teatras, ir literatūra, ir kasdieninė patirtis. Kiekviena daina albume tarsi trumpa istorija, o Waitsas – jos padauginęs sarkastiškas naratorius – nuo istorijų apie lošimą kauliukais ant Singapūro krantų su laivo kapitonu nykštuku, iki pasakojimų apie išprotėjusią, nušiurusiame motelyje gyvenančią tetą, iš kurios lūpų sklinda tik prakeiksmai pragaran. Nuo pat pirmos sekundės jautiesi patekęs į apgriuvusį žvejų barą, kur kojas ant stalo užmetęs Waitsas tau pasakoja apie savo gyvenimą. Atlikėjas nemėgina nuslėpti Hemingvėjaus, Bukovskio bei Dostojevskio kūrybos įtakų ir kiekvieną skiemenį perteikia ekspresyvia bei ironijos pilna „Užrašų iš pogrindžio“ tipo maniera. Albumo instrumentuotė taip pat gan ypatinga ir puikiai atitinka tematiką bei atmosferą. Viskas nuo akordeono, trombonų, marimbos bei bandžos iki Waitso kumščių, trankančių tualeto duris. Šiame albume prasidėjo Waitso ir Keith Richardso bendradarbiavimas, sietinas su abiejų polinkiu kūrybą sieti su gyvulišku instinktu. Waitsas albumą gimdė varganame Manheteno rūsyje 1984-aisiasi metais, tad organiniai garsai kaip lietaus vanduo, bėgantis surūdijusiais vamzdžiais, taip pat atrado savo vietą įrašuose. Waitsas ne kartą yra minėjęs, jog itin nemėgo tuometinių įrašinėjimo būdų ir troško natūralumo. Nepaminėdami gilaus, itin žemo, šiurkštaus ir retkarčiais net kraupaus balso taip pat atimtume didelę jo muzikos žavesio dalį. Retas atlikėjas savo vokalą naudoja kaip instrumentą, o Waitsui tai kasdienybė. Waitso vokalas nuostabiai perteikia veikėjų bei idėjų charakteristikų įvairovę. Nors albumo takeliai skamba sarkastiškai, žaismingai ar kartais net šmaikščiai, negali neišgirsti, koks liūdesys, nuovylis bei tuštumos pajauta slepiasi tarp eilučių. Albumo pabaigoje mus išlydi labiausiai melancholiška šio Waitso albumo daina “Anywhere I Lay My Head“. Kažkada buvęs turtingas ir gyvenęs gražiuose namuose, naratorius nusprendžia, kad jam gerai ten, kur paguldys galvą ir išmoks gyventi vienas. Pučiamieji skamba lyg laidotuvių maršas, vedantis šviesos link, o beviltiškumo atspalviai vokaluose tik sutvirtina šį liūdną, tačiau kūrybiškai jaukų katarsį.

Trumpa „Lietaus šunų“ viršelio istorija

Apie keistą porą savo genialaus 1985m. albumo viršelyje Waitsas yra kažkada pajuokavęs: „Tai esame aš ir ką tik iš Betty-Ford klinikos išleista Liza Minnelli“. Žinoma, kad tai buvo visiška nesąmonė. O galbūt vis dėlto ne? Pailgas veidas su tvirtu smakru, susigarbiniavę plaukai, dešinės rankos tatuiruotė – viskas atitinka. O dar ta siurrealistinė, Waitso protagonistui taip būdinga akimirka, kuomet per besaikį girtuokliavimą prisidirbęs, nieko neprisimenantis vyras trumpam puola į moters glėbį ir palaimingai, nors ir trumpam, užmerkia akis… Tačiau, jei atidžiai pažiūrėsime, suprasime, kad tokios nuotraukos neįmanoma suvaidinti. Ši nuotrauka yra įdomi tuo, kad ji yra tikra ir netikra tuo pat metu. Netikra, nes joje, nepaisant didelių panašumų, matome ne Tomą Waitsą, o visai kitą asmenį – jau seniai nebeveikiančios Hamburgo Reperbahno rajono užeigos Café Lehmitz tūlą nuolatinį svečią. O tikra, nes ši nuotrauka yra visiškai autentiška ir jos atsiradimas yra dokumentiškai pagrįstas. 1944m. gimęs švedų fotografas Andersas Petersenas buvo nuolatinis Lehmitz lankytojas ir nuo 1960-ųjų pabaigos reguliariai paveikslavo šios užeigos „laukinius šunis“, kekšes, žvejus, benamius ir primuštuosius. Per kelis metus atsirado nepaprasto pagavumo nuotraukos, kurios ir šiandien žavi savo originalumu ir neapsakomu artumu. 1978m. Petersenas išleido toje kavinėje darytų nuotraukų albumą, pavadinęs jį „Café Lehmitz“. Dauguma tų nuotraukų personažų tuo metu jau buvo mirę arba dingę. Petersenas papasakojo, kaip būtent prieš maždaug 50 metų atsirado „Lietaus šūnų“ viršelio nuotrauka: „Vyro, kuris panašus į Tomą Waitsą, vardas buvo Rose, nes jo krūtinę puošė rožės tatuiruotė. Jis buvo ką tik po muštynių su vienu kardų rijiku, kuris save vadino „Scaru“ ir tą vakarą mus visus gerokai nervino kažkokiomis kvailomis pagyrūniškomis istorijomis. Abu nusimetė marškinius ir plikomis krūtinėmis stojo į kovą, pasibaigusią lengvais pasikumščiavimais. Moteris, prie kurios krūtines Rose po to ieškojo motiniškos užuovėjos, buvo vardu Lily. Ji buvo Lehmitz princesė ir labai domėjosi vyrais, na o vyrai – ja. Ji traukė vyrus kaip magnetas, visi ją mylėjo“. Kas atsitiko Lily mes taip pat nežinome. Šiandien Reperbahne vėl galime aplankyti knaipę vardu Lehmitz, tačiau ji nė iš tolo neprimena senosios Café Lehmitz.

Dominykas Pocevičius

Valius Jasiulevičius

Nuotraukos: Anders Petersen

Įveskite paieškos frazę ir paspauskite ENTER

Krepšelis

Krepšelyje nėra produktų.

Join Waitlist We will inform you when the product arrives in stock. Please leave your valid email address below.